Man visada atrodė, kad tuštiems ir vertės
stokojantiems dalykams tinkamai, tiksliai, gražiai nusakyti vis nepakanka
gražių, poetiškų žodžių, tuo tarpu tikriems dalykams, t.y., tikrai
įspūdingiems, tikrai didingiems, tikrai svarbiems, žodžiai nieko negali pridėti – palyginti su dalykais, žodžiai, tokiu atveju, atrodo lėkšti ir neoriginalūs,
nublankstantys prieš jų nusakomo turinio reikšmingumą. Todėl yra didelis
talentas papasakoti gražiai, įdomiai, originaliai apie nereikšmingą nutikimą,
nelabai įdomią vietą, šiaip sau renginį, nelabai įdomią knygą ar nelabai įdomų
filmą, pabrėžti niekuo neišsiskiriančio žmogaus asmenybės žavesį, tačiau, kai
pereinama prie tikrai svarbių, reikšmingų, rimtų, įdomių dalykų aprašymo,
nelieka nieko kito, tik arba kukliai atsisakyti jų verto pasakojimo (ir tuo
nurodyti jų didingumą), arba pavartoti visus superliatyvus, kokie tik įmanomi
ir taip sudaryti iliuziją (sau ir kitiems), kad misija atlikta. Galiausiai, vis
vien tos pačios raidės sudaro tos pačios kalbos įprastus žodžius ir niekas jų
jokiam konkrečiam žmogui, jausmui, įvykiui, dalykui nėra užsirezervavęs...
Todėl geriau tylėti. Nes tylint prabunda atmintis ir
iškelia aikštėn visus smulkiausius dalykus, apie kuriuos jau senokai negirdėjai
savo galvoje... Tyla atsispindi nuo gražių pastatų, jų tortą primenanti forma
ir dekoracijos atrodo vizualiai skanios, nors gali ir nevalgyti saldumynų...
Tyla akivaizdžiausia minioje: kai stovi Gedimino prospekte ir šalia tavęs
praeina vienas po kito, po vieną, po du, po trys ar po daugiau, žmones; jie
eina ir eina, dažnas kalbasi vienas su kitu, zuja mašinos, kartais kyla koks
sambrūzdis ar įvykis. Ir visa tai puikiai matosi (gal tiksliau- girdisi) tavo
vidinės tylos fone. Juk, jei nebūtų tylos (kaip fono), argi būtų įmanoma
susišnekėti, klausytis muzikos, girdėti paukščius ar varpus? Net, jei garsas
užpildo visą erdvę (kaip galima drobę ar baltą popieriaus lapą aklinai
užpaišyti ar lygiai nudažyti), vis vien tyla egzistuoja – ten, gilumoje ir
akimirkai viskam sustingus, ji ima viršų (prisimink keistą vaiduoklišką jausmą,
kai kelioliką sekundžių šiaip jau judrioje gatvėje nelieka nė vienos mašinos).
Ką jau bekalbėti apie tą tylą, kuri skiria visus aplink nuo tavęs. Tada į
atmintį tyliai pasibeldžia kadaise girdėtos dainos, atslenka kadaise buvę tokie
reikšmingi jausmai, prisiminimai, kurių joks sąmonės srautas neiškeltų iš
tylos. Nebent muzika?
Be abejo, sunku
suprasti, kaip galiu kalbėti kažką apie tylą, kai mieste nuolat šurmulys,
mašinos, troleibusai, autobusai, įvairios tarnybos ar tarnybiniai automobiliai
su žiburėliais, tiek daug balsų, kalbos žaidimų, muzikos stilių ir šiaip
triukšmo – kokia tyla? Bet nejaugi jus įtikina triukšmas ar jūsų pačių
skleidžiami artikuliuoti garsai? Kas, kad tu eini ir kalbi su kažkuo; tada –
taip – tau tyla neegzistuoja, yra tik keli sluoksniai žodžių, kontekstų, vyksta
komunikacija ir tyla pasitraukia, nes tau atrodo, kad būtent tavo žodžiai (ir,
gal, tavo pašnekovo/ės) yra svarbūs, reikšmingi, kaip filmuose, kur herojai kuo
puikiausiai susišneka judrioje miesto gatvėje. Jie susišneka ir jų žodžiai
mums, žiūrovams, puikiai girdimi todėl, kad visų kitų kalbos patrauktos į šalį
(per prievartą!) – tuo kinas ir skiriasi nuo tikrovės. Kine mes minioje sekame
A ir B nuotykius, o visi aplink juos (jei jie nėra kiti veikėjai ar nesuvaidina
epizodinio vaidmens) apskritai nepatenka į mūsų akiratį. Taip pat mes galvojame
ir apie savo pokalbius – jei aš kalbuosi su kuo nors, tai mes esame dėmesio
centre, apšviesti, scenos viduryje, – be abejo, kad visi kiti tėra fonas ir dar
ir ne toks reikšmingas, kaip tipiniai akcentai, tarkim, Gedimino pilis,
Arkikatedra, Universitetas, Bernardinų sodas – visi jie stovi, kaip stovėję (ar
plyti, kaip plytėję), tuo tarpu, aplink mus zujantys žmonės renkasi ir
skirstosi (tarkim, prie perėjos), susitvenkia ir prasiskleidžia; jei nepadaro
mums įtakos, jie mums neįdomūs – juk mes kalbame, o jų kalba kažkur fone. Jie
net mažiau mus veikia negu minėti objektai. Taigi, tylos mums nėra, nes mes
tikime savo misija šiame pasaulyje, tikime savo svarba, savo verte, galiausiai,
savo pokalbio verte (ar bent savojo įnašo į jį). Todėl nenorime pastebėti, kad
mūsų reikšmingas pokalbis nėra kažkuo išskirtinis – žmonėms aplink mes esame
fonas, o jie, savo ruožtu, – dėmesio centre. Tačiau tik tylint pačiam, gali tai
patirti. Tada tai akivaizdu ir juokas ima iš pretenzijų į svarbą, iš pretenzijų
į vertingumą, iš įsivaizdavimo, kad įmanoma kažką tikrai svarbaus nuveikti,
aptarti, pasakyti... Tačiau visi šie dalykai mums yra neišvengiami. Vilnius
apdairiai tyli. Vėjas glosto pastatų sienas, medžių viršūnes ir sušluoja dulkes
palei sienas. Saulė lėtai keliauja stogais ir gatvių grindiniais ir tu negali
patikėti, kad šis medžių šešėlis ant pastato sienos yra mažiau reikšmingas,
negu esantis už kvartalo. Miestas matęs tiek daug ir, nebūdamas žmogus, apskritai
kažkoks vienis, vis tiek tyli. Nes tos tylos fone kiekvienas gali sau leisti
patikėti, kad yra svarbus, kad jo gyvenimo rūpesčiai nusveria kito gyvenimo
rūpesčius, kad jo sakoma kalba yra svarbesnė už tuos, kurie šnekasi aplinkui,
tuo jam trukdydami. Todėl, kadangi neturiu žodžių, kurie tinkami apsakyti tam
jausmui, kurį man suteikia tylintis Vilnius, manau, teisingiausia yra tylėti.
Nes už blogą komunikaciją geriau jokios komunikacijos, o argi įmanoma gera
komunikacija, kai visų patirtys nebendramatės? Einant ir skendint tyloje, kuri
atriboja tave nuo aplinkinių susikoncentravimo į save pačius, nori tikėti, kad
tik muzika ar bet koks garsas, jeigu norite, gali paaiškinti tai, ką jauti ir
kas vyksta. Matyt, todėl Arthuras Schopenhaueris teigė, jog visi menai
atvaizduoja platoniškąsias idėjas, Valios objektyvacijos pakopas, o muzika –
pačią Valią, patį daiktą savaime. Kaip ten bebūtų, Wittgensteinas liepia tylėti
apie tai, apie ką negalima kalbėti, bet man svarbiau kita jo ištara: kad amžinybė
yra buvimas dabartyje. Ir nemanykite, kad tai lengva – ne ką lengviau, negu
išgirsti amžiną tylą šiame mieste.
2016
